Asta Skujytė. Atimtos atostogos
2012 m. Nr. 3
Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – p. 120.
„Baden Badeno nebus“ – žada Undinė Radzevičiūtė naujausios savo knygos viršelyje. Ir savo pažadą vykdo: jeigu jūs, kaip ir aš, prieš pradėdami skaityti šią knygą manėte, kad tai bus kažkas panašaus į pirmuosius du šios autorės miniromanus „Strekaza“ (2003) ir „Frankburgą“ (2010) – turėsite gerokai nustebti. Kodėl? Apie viską – nuo pradžių.
Knygos anotacijoje, kurią parašė Kęstutis Navakas, skaitome, kad U. Radzevičiūtė atskleidžia „dar vieną <…> talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas“. Tai pirmas ir didžiausias skirtumas nuo „Strekaza“ ir „Frankburgo“ – žanro pokytis. Šešiolika trumpų istorijų, kurias, kaip teigia literatūros kritikė Aleksandra Fomina, vienija prieš filisterius nusiteikusių asmenybių vėliava. Kiekvieno pasakojimo centre, kaip ir prieš tai buvusiuose romanuose, atsiranda pagrindinis veikėjas, kuris turi kokių nors išskirtinių bruožų: „Berniukas gimė su vagies rankomis“ („Laikrodis“, p. 7); „Tarp jų buvo tik vienas skirtumas: Mišelis į konkursą atėjo visiškai vienas, o Markas su mama“ („Premija“, p. 41) ir pan. Tokiems, išskirtiniams, yra sunkiausia, nes jų gyvenimus gali imti režisuoti padaliniai: „Kai jai buvo trylika, jos rankas netikėtai pamato teta. Ji ką tik buvo išėjusi į pensiją, ir, atradusi laisvo laiko, pradėjo reguliuoti kitų gyvenimus“ („Režisierė“, p. 17), tokiems tenka taikstytis prie minios, po truputį išsižadant savęs: „Ir nustok eidamas į gatvę galvoti apie Hegelį… Nuo to tik nereikalinga įtampa veide atsiranda“ („Koks įdomus gyvenimas“, p. 29), o neprisitaikius gresia tapti visuomenės autsaideriu: „Eilinis vyras, negeriantis Sleepleso, neturėjo jokios perspektyvos išlikti“ („Vaistai“, p. 59). Kaip sako japonai – išsikišusi vinis įkalama pirmiausia.
Kelios U. Radzevičiūtės istorijos – apie žmones, kurie nesugeba rasti skirties tarp kūrinio ir realybės: novelėje „Nusifilmavo“ (p. 46) sutinkame aktorių, kuris ką tik baigė filmuotis filme apie Šerloką Holmsą: „Po tiek mėnesių gyvenimo filmavimo aikštelėje buvo galima grįžti namo, bet Francas namo nebegrįžo.“ Francas per daug įsijautė į vaidmenį, kad galėtų padėti tašką, ir tęsia filmą už ekrano ribų: „Savo projektui jis jau surinko visas sudedamąsias dalis. Trūko tik gydytojo ir smuiko. Rūtų gerai, kad bent gydytojas mokėtų groti, pagalvojo Francas. Po poros savaičių bus galima atidaryti biurą, pagalvojo Francas. Jis netgi sugalvojo pradžią skelbimui: Privatus detektyvas..“ (p. 50). Būčiau paskambinus jo agentui ir pranešus, kad kitame filmo jam teks vaidinti virėją prancūzą, Francas persimaino. „Dabar tuoj pat išeis pro turgaus vartus ir pasuks į kairę, Eis tiesiai namo ir gyvens kaip prancūzas virėjas. Su žmona“ (p. 62).
Anot semiotikės Marijos Nikolajevos, „mažiems vaikams, o dažnai ir nepatyrusiems suaugusiems skaitytojams kyla sunkumų suvokiant tikro vės ir fikcijos santykį bei literatūros tekstų aspektus“ („Rubinaitis“, 2010, Nr. 2), Iliustraciją šiam teiginiui matome novelėje „Valteris Šulcas“: „Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos. Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo „Lolitos“. Vienas pagal ją netgi gyveno, o kitas tik labai to norėjo“ (p. 98). Pasitelkdama „itin subtilų humorą“ (K. Navakas) autorė atskleidžia tokių žmonių gyvenimui būdingą aiškų racionalumo ir intelektualinio tobulėjimo stygių:
„Jam ypač patiko smuikai, ir nors suprato, kad jau niekada neišmoks smuiku groti, ilgai juos apžiūrinėjo, kol paprašė vieną parodyti:
– Tą altą? – paklausė muzikos instrumentą pardavėjas.
– O bosinio neturit? – paklausė Francas.“ („Nusifilmavo“, p. 49)
Dauguma „Baden Badeno nebus“ veikėjų – aristokratai, o tai, matyt, ir užkliuvo Tomui Marcinkevičiui, kuris savo „recenzijoje“ kaltina U. Radzevičiūtę dendizmu ir „lipimu ant statinės“. Neva ji „skelbia evangeliją nuo piramidės, koks geras jo vynas, kokia pilna statinė, arba, dar geriau, apsimeta rusų aristokratu, Gunteriu Grassu, prancūzų žirafa…“ („Šiaurės Atėnai“, 2011 10 14).
Ar mums, lietuviams, nepakanka agrarinės–realistinės tematikos romanų, apsakymų ir apysakų? „Baden Badeno nebus“ istorijos subtiliai pulsuoja gyvenimo efemeriškumu, kuriam perteikti autorė ir renkasi šiek tiek kitokius, nei mūsų literatūrai įprasta, herojus. Tokie veikėjai prašyte prašosi ir kitokio kalbėjimo būdo, intonacijų, nes jie aiškiai mato distanciją (kuri nebūtinai turi būti vertinama kaip „pasikėlimas“) tarp savęs ir kitų: „Revoliucijos jūreivio tu visą gyvenimą po gatves nevaidinsi. Už tai niekas pinigų nemoka. Be to, vieną dieną pasteles, kad sliškam parodysty, kad veidas per daug protingas, ir nušaus…“ („Koks įdomus gyvenimas“, p. 30). Tačiau, kaip galima suprasti, tekstų neperskaitymas netampa kliūtimi apie tai viešai pasiskelbti, o dar po tokiu intriguojančiu pavadinimu: „Argumentai ad hominem“. Apibendrinti tokį rašinį galima paties T. Marcinkevičiaus žodžiais: „Buvo labai negražu, bet labai linksma“.
Iš ankstesnių U. Radzevičiūtės knygų šioje išlieka tas pats kalbėjimo būdas, lakoniški ir taikliai aštrūs sakiniai, kurie arba iš karto atbaido skaitytoją, arba persmeigia jį iki stuburo smegenų: „Daugeliui žmonių jausmas, kad svarbiausių dalykų gyvenime dar nepadarė, atsiranda po keturiasdešimties. Tada jie puola skirtis arba mokytis jogos“ („Laikrodis“, p. 12).
Postmodernistinis U. Radzevičiūtės judesys – diptikas „Valteris Šulcas“ ir „Ketvirtasis palikimas“, kur autorė sužaidžia vokiečių menininko G. Grasso figūra (jos Vilniaus universiteto studentui neatpažinti neįmanoma, nes viename Filologijos fakulteto koridoriuje jau kelintus metus eksponuojama šiam kūrėjui skirta paroda). Tokie bandymai dažnai yra slidūs ir retai kam pavyksta, tačiau U. Radzevičiūtė G. Grassą naudoja atsargiai, istorijos su juo nesubanalina, netgi priešingai – kyla intriga: ar po kūrėjo mirties skaitytojas Valteris Šulcas apvilks knygas jo oda, ar ne, kadangi „Valterio Šulco pasiūlymas buvo konkretus ir neturėjo nė šešėlio vimdančios mistikos“ („Valteris Šulcas“, p. 105).
Nors deklaruojama, kad tai istorijų knyga, tačiau „Baden Badeno nebus“ norėtųsi pavadinti ir novelių romanu. Kodėl? Pirma, kaip jau minėjau anksčiau, visas knygos istorijas vienija bendra idėja, taikliai nusakyta novelėje „Laikrodis“: „Kultūra, kaip žmogaus veiklos anomalija, yra kaip tik ta vieta, kur lengvai gali pasislėpti bot kuri žmogiškoji anomalija“ (p. 12). Todėl ir visi istorijų veikėjai vienaip ar kitaip susiję su kultūra (aktoriai, rašytojai, balerinos, kompozitoriai…). Antra: kai kurie pasakojimai savotiškai kristalizuojasi ir sudaro junginius („Laikrodis“ ir „Režisierė“; „Koks įdomus gyvenimas“ ir „Konstantin Kofin – vielikij aktior“; „Grafo žmona“ ir „Majoro žmona“, „Valteris Šulcas“ ir „Ketvirtasis palikimas“). Todėl kyla mintis, kad autorė vis dėlto yra ilgesnių distancijų rašytoja – jai norisi pratęsti pasakojimą, papasakoti istoriją iki galo, ką ji sėkmingai pademonstravo romanuose „Strekaza“ ir „Frankburgas“.
Trumpam dar stabtelint prie tekstų: vienas įdomiausių yra „Apversti piramidę“, nes čia taip ir nepaaiškinama, koks tai gali būti žaidimas, kuris laimėtoją paverčia legenda. Bet šis neaiškumas netrukdo mėgautis kylančia pasakojimo įtampa ir autorės meistriškumu kuriant intrigą: „Žmonės kalbėjo, kad dar būdamas septynmetis Zi apžaidė tris tėvo draugus. Po to penkiolika metų iš eilės jis treniravosi po aštuonias valandas per dieną su geriausiais provincijos žaidėjais. Kad legenda atrodytų kaip tikra, trūko tik fakto, kad jį rado krepšyje plaukiantį upe, o šalia gulėjo žaidimo lenta“ (p. 80). Tačiau kartu pasakojimas lieka pakibęs erdvėje – laikas nenuspėjamas, o ir aplinką sunku nustatyti: kažkas japoniška–kiniška–indiška. Autorės koziris – skaitytojui pateikiamas platus geografinis spektras, nors, manyčiau, buvo verta apsiriboti kiek siauresniu laiko intervalu: „Niršieji pusdieviai“ yra labiausiai nuo kitų pasakojimų šiuo požiūriu nutolusi istorija, nukelianti skaitytoją į pseudomitinius laikus, kuomet buvo įmanomos sąjungos tarp žmonių ir dievybių, nors „istorija rodo, kad iš „santuokų“ su mitinėmis būtybėmis dažniausiai neišeidavo nieko gero“ (p. 115).
Beveik visos knygos istorijos nutinka XIX a, pab. – XXI a. pr., todėl galbūt autorei reikėjo ir apsiriboti kaip tik šiuo laikotarpiu, nes tekstams pakanka vien geografinės turbulencijos, o „Niršiuosius pusdievius“ taip ir norisi pavadinti ekskursu, kurio galėjo ir nebūti.
Perskaičiusi trečiąją U. Radzevičiūtės knygą likau kaip istorijos „Baden Badeno nebus“ veikėja Marija – be žadėtos išvykos į kurortą (o tokiais gerais kurortais aš laikau jos pirmuosius du romanus) ir dar su peršamu Dimitrijumi Dolgovu (nauju, kiek pakitusiu, aptakesniu šios autorės kalbėjimo stiliumi). Tačiau nuolat galvodama apie šią knygą su ja savotiškai susigyvenau ir nors nebandysiu pagal ją gyventi, tačiau kaip ir „Valterio Šulco“ Gunteris pastebėjau, kad „įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai“. O „Baden Badeno nebus“ jau pastebėtas.